Didelę įtaką įmonės veiklos rezultatams turi ne tik pardavimo savikaina, veiklos sąnaudos, bet ir kitos veiklos straipsnis. Pagal 3 Verslo apskaitos standartą “Pelno (nuostolio) ataskaita”, kuris įsigalioja nuo 2004 m. sausio 1 dienos, kitos veiklos straipsnis parodo netipinės (išskyrus finansinės ir investicinės) veiklos rezultatą. Šiame pačiame VAS galime rasti tokį netipinės veiklos paaiškinimą: netipinė veikla – ūkinės operacijos, kurios negali būti laikomos tipinės veiklos operacijomis, tačiau yra susijusios su įprastine veikla. Toliau aiškinama, kad tas kitos veiklos rezultatas yra apskaičiuojamas kaip kitos veiklos pajamų ir sąnaudų skirtumas. Pildant Pelno (nuostolio) ataskaitą būtiną gerai žinoti, ką priskirti kitos veiklos pajamoms ir ką priskirti kitos veiklos sąnaudoms.
Kitos veiklos pajamų straipsnyje parodomos pajamos arba pelnas iš įprastinės, bet netipinės veiklos, išskyrus finansinę ir investicinę veiklą. Kitos veiklos pajamoms priskiriama: netipinės veiklos produkcijos, parduoti skirtų prekių bei paslaugų teikimo pajamos, pajamos iš įmonės ilgalaikio turto naudojimo, honorarai, pavyzdžiui, patentų, prekių ženklų, autorių teisių, kompiuterinių programų ir pan., ilgalaikio turto (išskyrus finansinį) perleidimo pelnas ir pan.
Kitos veiklos sąnaudų straipsnyje parodomos sąnaudos ir nuostoliai, susiję su kitos veiklos pajamomis. Kitos veiklos sąnaudoms priskiriama: parduotos netipinės veiklos produkcijos, perparduotinų prekių ar paslaugų savikaina, ilgalaikio turto (išskyrus finansinį) perleidimo nuostoliai ir pan.
Pakankamai didelį lyginamąjį svorį kitos veiklos sąnaudų straipsnyje turi netiesioginiai mokesčiai. Keletą iš jų ir panagrinėsime plačiau.
Beveik visose pasaulio valstybėse egzistuoja mokesčių sistema, kurią sudaro mokesčių visuma. Ne išimtis ir Lietuva, kurioje pagal LR mokesčių administravimo įstatymą (1995 m. birželio 28 d. Nr.I-974) LR mokesčių sistemą sudaro 23 mokesčiai. Pagal šį įstatymą administruojami mokesčiai:
1) pridėtinės vertės mokestis;
2) akcizas;
3) gyventojų pajamų mokestis(nuo 2003 01 01);
4) juridinių asmenų pelno mokestis (neteko galios);
5) įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis;
6) žemės mokestis;
7) mokestis už valstybinius gamtos išteklius;
8) naftos ir dujų išteklių mokestis;
9) mokestis už aplinkos teršimą;
10) konsulinis mokestis;
11) žyminis mokestis;
12) (netenka galios nuo 2004 01 01) prekyviečių mokestis;
13) atskaitymai nuo pajamų pagal Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymą;
14) paveldimo turto mokestis (nuo 2003 01 01);
15) privalomojo sveikatos draudimo įmokos;
16) neteko galios nuo 2003 01 01;
17) įmokos į Garantinį fondą;
18) valstybės rinkliava;
19) loterijų ir azartinių lošimų mokestis;
20) mokesčiai už pramoninės nuosavybės objektų registravimą;
21) baltojo cukraus virškvočio mokestis (nuo 2003 01 01);
22) cukraus mokestis;
23) valstybinio socialinio draudimo įmokos.
24) prekių apyvartos mokestis;
25) pelno mokestis;
26) atskaitymai nuo pajamų pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymą;
27) kvotinio cukraus gamybos mokestis (įsigalioja nuo į ES įstojimo dienos);
28) papildomas cukraus gamybos mokestis (įsigalioja nuo į ES įstojimo dienos);
Tokia mokesčių gausa yra didelė našta ne tiek mokesčius administruojančioms institucijoms, kiek šių mokesčių mokėtojams. Kiekvieną mokestį reglamentuoja skirtingi LR įstatymai bei Vyriausybės nutarimai, todėl dažnai kyla daug diskusijų dėl to, ar konkretus fizinis ar juridinis asmuo yra atitinkamo mokesčio mokėtojas. Taigi pirmasis auditoriaus žingsnis prieš atliekant auditą – nustatyti, kokia mokesčių mokėtojų grupei klientas priklauso. LR mokesčių mokėtojai skirstomi pagal metinę apyvartą, atskirai turintys juridinio asmens teises ir tokių teisių neturintys. Turintys juridinio asmens teises suskirstyti pagal metinę apyvartą į 7 grupes: stambūs (daugiau kaip 50 mln. Lt), labai dideli (nuo 10 iki 50 mln.Lt), dideli (nuo 5 iki 10 mln. Lt), vidutinio dydžio (nuo 1 iki 5 mln. Lt), maži (nuo 0.5 iki 1 mln. Lt), smulkūs (mažiau kaip 0.5 mln. Lt) ir kiti mokesčių mokėtojai (užsiregistravę mokesčių mokėtojai, apie kurių veiklą neturima duomenų, t.y. nevykdantys veiklos, neturintys deklaracijų). Didžiausias dėmesys skiriamas didžiausias apyvartas turintiems juridiniams asmenims.
Pagal J. Mackevičių auditorius, atlikdamas mokesčių auditą, privalo patikrinti 4 pagrindinius dalykus, t.y., kad:
1. mokesčių įsipareigojimai finansinėse ataskaitose ir buhalterinės apskaitos registruose parodo visus privalomus mokėti mokesčius ir kad šie įsipareigojimai teisingai apskaityti;
2. mokesčiai teisingai apskaičiuoti remiantis galiojančiais norminiais aktais;
3. mokesčiai teisingai ir pilnai parodyti finansinėse ir mokestinėse ataskaitose;
4. mokesčiai yra visiškai ir laiku sumokėti.
Auditorius, siekdamas gauti šiuos patvirtinimus, turi išsiaiškinti, kas apskaičiuoja konkretų mokestį, kokia informacija ir kokie norminiai aktai tiems skaičiavimams yra panaudojami. Svarbu išsiaiškinti, kas koks asmuo yra atsakingas už mokesčio sumokėjimą įmonėje, ar jį kas nors kontroliuoja sumokėti laiku. Atlikęs įmonės mokesčių srities vidaus kontrolės proceso analizę, auditorius nustato, kokios vidaus kontrolės procedūros yra naudojamos įmonėje, ar teisingai sumokami mokesčiai, ar visi mokesčiai yra sumokami. Auditoriaus tyrimas neapsiriboja tik apskaitos ir finansinių ataskaitų duomenų tikrinimu. Pakankamai svarbu yra apklausti ir įmonės darbuotojus, kurie gali paaiškinti kaip jų įmonėje apskaičiuojami ir mokami mokesčiai.
Atlikdamas mokesčių auditą auditorius naudoja tokias audito procedūras:
1) tikrinimą: gali būti naudojami abu tikrinimo būdai: ir natūrinis, ir dokumentinis. Mokesčių, kurie yra susiję su ilgalaikiu turtu, auditas reikalauja atlikti įmonėje esančio apmokestinamojo turto inventorizaciją. Atliekant dokumentinį patikrinimą, tikrinama “Didžioji knyga” ir įvairūs apskaitos registrai, pirminiai dokumentai, naudojant atrankos ir kompleksinį būdus. Auditorius apžiūri ir įvertina dokumentų formą, juridinę galią, išrašymo tikslumą ir laiką, klaidų ištaisymo teisingumą ir kt.
2) Apklausą: dažnai yra apklausiami raštu arba žodžiu įmonės darbuotojai auditoriui rūpimu klausimu, kad paprasčiau būtų išsiaiškinti mokesčių apskaičiavimo principus ir ypatybes.
3) Patvirtinimą: jei auditorius abejoja dėl informacijos tikslumo ar buvimo, gali kreiptis į trečiuosius asmenis. Mokesčių audito atveju auditorius gali kreiptis į mokesčių inspekciją, pirkėjus.
4) Skaičiavimus ir perskaičiavimus: naudoja aritmetinius veiksmus, siekdamas įsitikinti, ar tikslūs ir patikimi įmonės atlikti skaičiavimai dokumentuose, apskaitos registruose, mokestinėse ataskaitose.
5) Atranką: auditorius tiria dalį visuminės informacijos, tačiau jis turi įvertinti klaidų tikimybę visuminėje informacijoje bei rizikos laipsnį.
6) Stebėjimą: stebimi vadovybės ir darbuotojų veiksmai, vertinami jų požiūriai tam tikrais mokesčių klausimais.
Taigi norėdami geriau suprasti mokesčių audito esmę, aptarsime keletą į kitos veiklos sąnaudas įtraukiamų mokesčių, kurie padidindami kitos veiklos sąnaudas, tuo pačiu mažina galutinį įmonės veiklos rezultatą – pelną.
Įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis.
Įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimą reglamentuoja Įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas (1994 m. liepos 20 d. Nr.I-565, paskutinės pataisos 2003 m. spalio 14 d.).
Mokesčio objektas yra Lietuvos Respublikos teritorijoje juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas, išskyrus žemę,orlaivius ir laivus. Pirmiausia auditorius privalo patikrinti nekilnojamojo turto registraciją. Jis turi įsitikinti, ar visas nekilnojamasis turtas teisiškai įregistruotas, ar visiems jo objektams skaičiuojamas mokestis.
Auditoriui reikia patikrinti nekilnojamojo turto mokestinę vertę. Ją nustato ne pačios įmonės, o LR Vyriausybės įsteigtos ir įgaliotos valstybės institucijos ( pvz. inventorizavimo biurai). Įvertinimas galioja 5 metus, jeigu vartojimo kainų indeksas neviršija 1.25 per kalendorinius metus. Auditorius turėtų peržiūrėti tokius turto vertinimo dokumentus: turto vertės nustatymo pažymą, turto apžiūrėjimo ir vertinimo aktą, turto įvertinimo ataskaitą.
Kitas minėtojo mokesčio audito žingsnis – nekilnojamojo turto mokesčio pažymos patikrinimas. Į ją turi būti įtrauktas visas LR inventorizavimo biuro įvertintas nekilnojamasis turtas. Pagal nekilnojamojo turto mokesčio pažymą auditorius gali atlikti esančio įmonėje turto inventorizaciją ir patikrinti, ar visi objektai yra įtraukti į nekilnojamojo turto pažymą, ar nėra tokių objektų, kurie įtraukti į nekilnojamojo turto pažymą, tačiau jau nugriauti, ar jų nebėra.
Mokestį moka juridiniai asmenys, kuriems nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas Lietuvos Respublikoje.
Metinis mokesčio tarifas - 1 procentas nekilnojamojo turto mokestinės vertės. Auditorius turi patikrinti, ar teisingai yra apskaičiuota nekilnojamojo turto mokesčio bendra suma, ar nebuvo padaryta skaičiavimo klaidų. Įmonės apskaičiuoja nekilnojamojo turto mokestį kiekvienų metų pradžioje ir pateikia apskaičiavimus miesto (rajono) mokesčių inspekcijai iki kitų metų kovo 1 dienos. Auditorius turėtų patikrinti nekilnojamojo turto mokesčio apskaičiavimo dokumento įrašų teisingumą. Kai įmonė įsigyja ar pasistato naują apmokestinamąjį nekilnojamąjį turtą, mokestis skaičiuojamas po 1/12 metinės sumos už kiekvieną mėnesį ir mokamas kitą mėnesį po turto teisinės registracijos. Netekus nekilnojamojo turto mokestis nustojamas skaičiuoti nuo kito mėnesio. Už naujai įsigytą turtą mokestis paskirstomas proporcingai likusiems mokėjimo terminams. Svarbu išsiaiškinti, ar šis mokestis buvo pradėtas skaičiuoti laiku. Taip pat reikia patikrinti, mokestis mokamas įstatymo nustatytais terminais, t.y. mokestis mokamas po 1/4 metinės sumos pasibaigus ketvirčiui, per 25 dienas. Kitu atveju – įmonei tai gali grėsti priskaičiuotais delspinigiais ir baudomis.
Vadovaujantis įstatymo nuostatomis reikėtų išsiaiškinti, ar atitinkamas turtas yra tikrai apmokestinamas nekilnojamojo turto mokesčiu. Pagal įstatymą numatyta net 17 nekilnojamojo turto rūšių, kurios nėra nekilnojamojo turto mokesčio objektas, jų tarpe užsienio valstybių diplomatinių ir konsulinių įstaigų nekilnojamasis turtas (pariteto pagrindu), valstybės ir savivaldybės įmonių, veikiančių pagal Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymą, nekilnojamasis turtas, biudžetinių įstaigų, veikiančių pagal Biudžetinių įstaigų įstatymą, nekilnojamasis turtas, mokslo ir studijų institucijų, išvardytų Mokslo ir studijų įstatyme, nekilnojamasis turtas, švietimo įstaigų, išvardytų Švietimo įstatyme, nekilnojamasis turtas, socialinės globos ir rūpybos įstaigų, vykdančių Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka patvirtintas funkcijas, nekilnojamasis turtas, visuomeninių organizacijų, veikiančių pagal Visuomeninių organizacijų įstatymą, nekilnojamasis turtas, laisvųjų ekonominių zonų įmonių nekilnojamasis turtas, nekilnojamasis turtas, esantis bankrutavusios įmonės balanse, nepriimti naudoti statiniai.
Mokant nekilnojamojo turto mokestį sumažinamas apmokestinamasis pelnas ir pelno mokestis. Pastarasis – tai įmonės veiklos sąnaudų dalis. Neteisingas jo apskaičiavimas ir sumokėjimas ne laiku paveikia teisingą pelno mokesčio apskaičiavimą ir deklaravimą, todėl galimos dvigubos sankcijos.
Atskaitymai nuo pajamų pagal Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymą.
Šį mokestį reglamentuojantis LR Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymas (2000 m. spalio12 d. Nr. VIII-2032, paskutinės pataisos 2003 m. spalio 10 d.) numato tokius programos finansavimo šaltinius:
2) dalis akcizo pajamų, gautų už realizuotą benziną ir dyzelinius degalus;
3) akcizo pajamos, gautos už realizuotas suskystintas dujas, skirtas automobiliams;
4) mokestis už Lietuvos Respublikoje įregistruotas krovinines transporto priemones;
5) Lietuvos Respublikoje įregistruotų transporto priemonių savininkų ar valdytojų naudotojo mokestis;
6) užsienio šalyse įregistruotų transporto priemonių savininkų ar valdytojų naudotojo mokestis;
7) mokestis už važiavimą keliais Lietuvos Respublikoje ir užsienio šalyse įregistruotomis transporto priemonėmis (jų junginiais), kurių matmenys su kroviniu ar be jo viršija leidžiamus, arba kai viršijama leidžiama ašies (ašių) apkrova ar transporto priemonės (jų junginio) leidžiama bendroji masė;
8) mokestis už leidimą atlikti įvairius darbus kelio juostoje ar kelio apsaugos zonoje;
1. Atskaitymų nuo pajamų mokėtojai – juridiniai asmenys, išskyrus pelno nesiekiančius juridinius asmenis, šio Įstatymo 1 priedėlyje nurodytų dydžių atskaitymus į Programos finansavimo sąskaitą moka nuo pajamų už parduotas prekes ir suteiktas paslaugas, taip pat už parduotą ilgalaikį materialųjį ir nematerialųjį turtą, vertybinius popierius, išvestines finansines priemones ir nuo palūkanų pajamų. Pirmiausia auditorius privalo patikrinti pajamų registravimo apskaitoje teisingumą, nes nuo teisingai apskaičiuotos pajamų sumos proporcingai priklausys ir šie atskaitymai. Rinkdamas įrodymus finansinės informacijos tikrinimo testais auditorius turi gauti įrodymus, pagrindžiančius šiuos finansinės atskaitomybės tvirtinimus: buvimo – ar nurodytu laiku turto, vertybinių popierių jau nebėra įmonėje, ar pajamų operacijos iš tikrųjų įvyko; įvykimo – ar pajamų gavimo operacija per audituojamą laikotarpį įmonėje iš tikrųjų įvyko; pilnutinumas – kad visos ūkinės operacijos ir sąskaitos susiję su pajamų gavimu, turto pardavimu, kurios privalo būti atspindėtos ataskaitinio laikotarpio finansinėse ataskaitose, iš tikrųjų yra jose pateiktos; išmatavimo – ar ūkinė operacija ar sandoris yra įregistruoti reikiamu mato vienetu ir kiekiu, pajamos priskirtos teisingam laikotarpiui.
Šios pajamos pripažįstamos vadovaujantis tais pačiais pajamų pripažinimo apskaitoje principais kaip ir apskaičiuojant pelno mokestį pagal Pelno mokesčio įstatymo nuostatas.Auditorius turi išsiaiškinti, ar įmonė, apskaitydama pajamas taikė kaupimo principą, ar jo nepažeidė. Kaupimo principas reikalauja, kad pajamos būtų įregistruotos tada, kai jos uždirbamos nepriklausomai nuo pajamų gavimo. Auditoriai teigia, kad pajamų apskaitos klaidos įtaka įmonei yra pakankamai didelė, todėl reikėtų atidžiai vykdyti pajamų auditą.
Kadangi atskaitymai yra skaičiuojami ne tik nuo pardavimo pajamų, bet ir nuo turto pardavimo pajamų, todėl reikia išsiaiškinti, ar teisingai buvo panaudotos skaičiavimams parduodamo turto pradinė, likutinė vertės bei nusidėvėjimo sumos. Auditorius turi patikrinti turto įsigijimo, nusidėvėjimo apskaičiavimo, turto pardavimo dokumentus, ar operacijos buvo teisingai atliktos, ar atitinka norminius reikalavimus.
Apskaičiuojant atskaitymus nuo pajamų į Programos finansavimo sąskaitą, atsižvelgiama į šias ypatybes:
1) gaunant statybų veiklos pajamas, atskaitymai į Programos finansavimo sąskaitą mokami nuo pajamų, gautų už pačių juridinių asmenų atliktus statybos ir montavimo darbus – patikrinama: Ar teisingai registruojamos pajamos? Ar teisingai išrašomos sąskaitos faktūros? Ar teisingi statybos ir montavimo darbų dokumentai? Ar tokie iš viso yra?
2) gaunant tarpininkavimo veiklos pajamas, atskaitymai į Programos finansavimo sąskaitą mokami nuo pagal sutartį apskaičiuoto ir (arba) apskaitos dokumente nustatyto atlyginimo – auditorius privalo patikrinti: Ar sutartis yra galiojanti? Ar apskaitos dokumentas yra surašymas pagal įstatymų reglamentuojamus reikalavimus? Ar pajamos buvo užregistruotos teisingai?
3) gaunant pajamas iš komisinės prekybos, atskaitymai į Programos finansavimo sąskaitą mokami nuo pagal sutartį apskaičiuoto ir (arba) dokumente nustatyto komisinio atlyginimo dydžio;
4) parduodant ilgalaikį materialųjį ir nematerialųjį turtą, vertybinius popierius, išvestines finansines priemones, atskaitymai į Programos finansavimo sąskaitą mokami nuo šio turto vertės padidėjimo pajamų, apskaičiuotų Pelno mokesčio įstatymo nustatyta tvarka – aiškinamasi: Ar įstatymiškai galiojantys yra turto pirkimo, pardavimo dokumentai? Ar toks turtas iš viso yra įmonėje? Ar teisingai apskaitos registruose užfiksuota turto pradinė, likutinė ir nusidėvėjimo sumos?
5) gaunant lizingo (finansinės nuomos) veiklos pajamas, atskaitymai į Programos finansavimo sąskaitą mokami nuo palūkanų pajamų;
6) gaunant azartinių lošimų, organizuotų pagal Azartinių lošimų įstatymą, veiklos pajamas, atskaitymai į Programos finansavimo sąskaitą mokami nuo įplaukų, gautų iš azartinių lošimų.
Maksimalaus dydžio atskaitymus nuo pajamų į Programos finansavimo sąskaitą moka:
1) juridiniai asmenys, išskyrus kredito įstaigas ir tuos, kurie verčiasi prekybos veikla, suskystintų dujų, skirtų automobiliams, realizavimu, – iki 0,5 procento pajamų, pagal dabartinius teisės norminius aktus mokama 0,48 proc.;
2) juridiniai asmenys, kurie verčiasi prekybos veikla, – iki 0,3 procento pajamų;
3) juridiniai asmenys, kurie verčiasi suskystintų dujų, skirtų automobiliams, realizavimu, – iki 0,1 procento pajamų;
4) kredito įstaigos, išskyrus Lietuvos banką, – iki 1 procento pajamų, gautų iš maržos ir už kitas paslaugas.
Kadangi nustatyti skirtingi šio mokesčio tarifai, todėl auditorius turėtų nustatyti kokai kategorijai priklauso jo audituojama įmonė ir išsiaiškinti, ar įmonės darbuotojai taikė teisingą mokesčio tarifą.
Po to auditorius privalo patikrinti, ar mokėjimai buvo atliekami laiku. Mokėtojai atskaitymus nuo kiekvieno mėnesio pajamų apskaičiuoja patys ir moka į Programos finansavimo sąskaitą „Kelių programa – atskaitymai nuo pajamų“ iki kito mėnesio 25 dienos.
Auditorius turėtų daugiau dėmesio skirti mokesčių apskaičiavimo dokumentų patikrinimui pagal atitinkamus teisės aktus, nes čia paprastai įsivelia arba neatsitiktinai įveliama daugiausia klaidų. Mokėtojai apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai iki kovo 1 dienos privalo pateikti praėjusių metų atskaitymų į Programos finansavimo sąskaitą deklaraciją, kurią ir reikėtų išanalizuoti. Šios deklaracijos formą ir pildymo tvarką nustato centrinis mokesčių administratorius.
Įmokos į Garantinį fondą.
Įmokas į Garantinį fondą reglamentuoja LR Garantinio fondo įstatymas (2000 m. rugsėjo12 d. Nr. VIII-1926, paskutinės pataisos: 2003 07 01) bei kiti norminiai teisės aktai. Šis įstatymas numato tokią Garantinio fondo lėšų sudėtį:
1) visų įmonių, viešųjų įstaigų, bankų ir kredito unijų , kurios įregistruotos Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka , įmokos – 0,2 proc. priskaičiuoto darbuotojams darbo užmokesčio (nuo kurio skaičiuojamos privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokos);
2) Privatizavimo fondo lėšos ir valstybės biudžeto lėšos, skiriamos pagal atskirą programą;
3) lėšos, gautos iš bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių Garantinio fondo kreditoriniams reikalavimams tenkinti;
4) juridinių ir fizinių asmenų bei įmonių, neturinčių juridinio asmens teisių, savanoriškos įmokos.
Auditoriui yra svarbu išsiaiškinti 1 ir 4 punktuse paminėtų įmokų apskaičiavimo teisingumą. Pirmuoju atveju, tikslinga butu atlikti darbo užmokesčio apskaitos auditą, kurį paprastai atlieka SODRA. Neišsiaiškinęs priskaičiuotos darbo užmokesčio sumos, auditorius negalės įsitikinti šio įmokos teisingumu. Antruoju atveju auditorius turi susipažinti su įmonėje vadovo išleistais nutarimais, kad sužinotų, kokiu pagrindu yra daromos savanoriškos įmokos, ar jos yra tikslingos, ar turi kažkokį loginį paaiškinimą, ar tai leidžia norminiai teisės aktai, ar jas bus galima priskirti kitos veiklos sąnaudoms.
Išsiaiškinęs įmokų į Garantinį fondą mokėjimo teisingumu, auditorius turi patikrinti, ar jos yra sumokamos laiku, ar jų skaičiavimas pradėtas tada, kaip to reikalauja įstatymai. Įmonių įmokos į Garantinį fondą mokamos šia tvarka:
1) įmokas įmonės apskaičiuoja ir moka nuo tos dienos, kurią darbuotojams pradedamas skaičiuoti darbo užmokestis;
2) įmokos mokamos kartą per mėnesį ne vėliau kaip iki kito mėnesio 15 dienos.
Panašiai turi būti atliekamas ir kitų, pelną iki apmokestinimo mažinančių, mokesčių auditas. Paprastai auditoriai tam skiria pakankamai mažai laiko, nes tai turėtų atlikti mokesčių inspekcijos. Tai jų kompetencija.
