Išlaidos – tai piniginė išraiška išteklių, sunaudotų kuriam nors tikslui pasiekti. Jos traktuojamos kaip įmonės veiklos efektyvumo matas. Tuo tarpu sąnaudos – tai išlaidos, susijusios su gautomis per ataskaitinį laikotarpį pajamomis. Kitaip sakant, tai yra išlaidų dalis, sunaudota per tam tikrą ataskaitinį laikotarpį pajamoms uždirbti. Išlaidų mažinimas – visada buvo ir bus vienas iš svarbiausių įmonės vadovų uždavinių. Todėl atliekantis išlaidų auditą auditorius turi galvoti ne tik apie išlaidų pereikvojimo faktų nustatymą, bet ir galimybes joms sumažinti.
Išlaidos apskaitoje gali būti klasifikuojamos pagal įvairius požymius. Pavyzdžiui, pagal išlaidų susidarymo vietą, santykį su gamybos apimtimi, kalendorinius laikotarpius, planavimo pobūdį, vaidmenį gamybos ir pardavimų procese, įskaitymą į produkcijos savikainą ir kt. Audito požiūriu svarbiausią reikšmę turi išlaidų klasifikavimas pagal šias rūšis:
1) materialinės,
2) darbo,
3) netiesioginės bendrosios išlaidos.
Įmonės neprivalo pelno ir nuostolio ataskaitoje atskirai pateikti tiesioginių materialinių ir darbo bei netiesioginių bendrųjų išlaidų. Šios išlaidos gali būti parodomos parduotų prekių savikainos straipsnyje. Tai apsunkina jų auditą. Todėl atliekant tiesioginių materialinių ir darbo bei netiesioginių bendrųjų išlaidų auditą būtina naudoti buhalterinės apskaitos duomenis, t.y. tikrinti įrašus sąskaitų plano 6 klasės “Sąnaudos” sąskaitose ir gaminių išlaidų kalkuliacijas.
Bendriausi išlaidų pagal rūšis audito bruožai:
§         Materialinės išlaidos. Prie tiesioginių materialinių išlaidų priskiriamos produkcijos gamybos metu sunaudotos pagrindinės žaliavos (medžiagos) ir komplektavimo gaminiai, kurie sudaro materialųjį produkcijos pagrindą arba įeina į produkcijos sudėtį ir be didelių papildomų sąnaudų gali būti priskirti prie konkrečių gaminių ar jų grupių. Kai kurių pramonės šakų (maisto, lengvosios) įmonėse materialinių išlaidų lyginamasis svoris produkcijos savikainoje sudaro net apie 85-90 proc. Taigi taupus žaliavų, medžiagų ir komplektavimo gaminių naudojimas labai reikšmingas.
Vienas iš pagrindinių auditoriaus uždavinių – patikrinti žaliavų (medžiagų) ir komplektavimo gaminių kontrolės sistemą įmonėje. Kontrolės sistemą galima apibūdinti kaip kompleksą priemonių, kuriomis nustatomas optimalus žaliavų (medžiagų) ir komplektavimo gaminių lygis, jų judėjimas įmonės viduje ir sunaudojimas tam tikriems produktams gaminti. Auditorius, remdamasis pirminiais dokumentais, turėtų nustatyti ar:
1)      įmonė įsigijo reikalingą žaliavų (medžiagų) kiekį;
2)      įsigytos žaliavos (medžiagos) atitinka kokybės standartus;
3)      jos įsigytos mažiausiomis kainomis.
Atlikdamas žaliavų (medžiagų) sunaudojimo gamybos procese auditą, auditorius turi nustatyti visų sunaudotų žaliavų (medžiagų) vertę ir ją palyginti su sąmatine verte. Faktinis žaliavų (medžiagų) sunaudojimas dažnai skiriasi nuo sąmatinės vertės, todėl būtina nustatyti veiksnius, turėjusius įtakos nukrypimams. Pagrindiniai veiksniai, lemiantys žaliavų (medžiagų) sunaudojimą yra šie:
1)      produkcijos apimties pasikeitimas;
2)      produkcijos asortimento pasikeitimas;
3)      žaliavų (medžiagų) sunaudojimo normų konkretiems produktams pasikeitimas.
Toliau auditorius turi atrinkti tam tikras žaliavas (medžiagas) ir išnagrinėti jų sunaudojimą. Siekiant nustatyti, ar racionaliai buvo naudojamos tam tikros žaliavos (medžiagos) reikia nustatyti veiksnius, lėmusius jų sunaudojimą. Žaliavų (medžiagų) sunaudojimui dažniausiai turi įtakos 3 veiksniai: 1) normų, 2) kainų, 3) pakaitalų (vienų žaliavų ir medžiagų pakeitimas kitomis). Svarbu ištirti nukrypimų nuo žaliavų (medžiagų) sunaudojimo normų priežastis. Nukrypimų priežasčių analizė padeda ištirti neracionalaus žaliavų (medžiagų) naudojimo, piktnaudžiavimo faktus. Auditorius turi pasidomėti, ar dažnos tos ar kitos nukrypimų priežastys.
Kitas svarbus auditoriaus uždavinys – apskaičiuoti įvairių žaliavų (medžiagų) sunaudojimo naudingumą. Galima apskaičiuoti 2 žaliavų (medžiagų) sunaudojimo rodiklius: 1) produkcijos išeigos, 2) žaliavos (medžiagos) kiekio, sunaudoto produkcijos vienetui pagaminti. Šio rodiklio skaičiavimas parodo, kokia žaliavų (medžiagų) dalis panaudota gaminiui buvo naudinga jį gaminant ir kokią dalį sudaro atliekos. Auditorius turėtų nustatyti atliekų ir dėl neūkiškumo prarastą žaliavų (medžiagų) vertę, jų lyginamąjį svorį visoje sunaudotų žaliavų (medžiagų) vertėje. Nustačius šio rodiklio lyginamojo svorio didėjimą reikėtų ištirti tokio reiškinio priežastis.
§         Darbo išlaidos. Prie tiesioginių darbo išlaidų priskiriamos darbuotojų, tiesiogiai dalyvaujančių produkcijos gamyboje, atlyginimų ir nuo jų priskaičiuoto socialinio draudimo sumos, kurios gali būti be didelių papildomų sąnaudų priskirtos prie konkrečių gaminių ar jų grupių.
Pagrindinis auditoriaus uždavinys – patikrinti, ar įmonė teisingai apskaičiuoja darbo užmokestį ir jį parodo finansinėje atskaitomybėje. Todėl reikia atlikti šiuos darbus.
Pirmiausia auditorius turi patikrinti, ar bendras darbo užmokesčio fondas, priskaičiuotas įmonėje per metus, atitinka įmonės metiniame finansiniame plane (biudžete) numatytą darbo užmokesčio fondą ir nustatyti nukrypimus. Jei įmonė nebuvo numačiusi darbo užmokesčio fondo, audito metu vidutinis darbo užmokestis įmonėje per metus dauginamas iš vidutinio darbuotojų skaičiaus per metus. Tokiu atveju auditorius gali įsitikinti, ar įmonėje priskaičiuojamas darbo užmokestis atitinka toje pramonės šakoje vyraujantį darbo užmokesčio lygį. Taigi auditorius, atsižvelgdamas į įmonės specifiką, gali įvertinti, ar įmonės darbuotojams turi būti mokamas priedas už kenksmingas sąlygas, kokiai darbuotojų daliai jis turėtų būti mokamas ir pan.
Toliau auditorius turi atrankos būdu patikrinti darbo užmokesčio apskaičiavimo teisingumą konkretiems darbuotojams ar jų kategorijoms. Todėl auditorius tikrina, iš ko susideda darbo užmokestis, ar teisingai buvo apskaičiuota kiekviena darbo užmokesčio rūšis (pvz., naktinis darbas, darbas kenksmingomis sąlygomis, darbas švenčių dienomis, premijos), ar apskaičiavimas atitinka darbo sutartyje numatytas darbo apmokėjimo sąlygas.
Kito audito etapo metu reikia patikrinti, ar visos priskaičiuotos darbo užmokesčio išlaidos buvo teisingai parodytos finansinėje atskaitomybėje, t.y., ar administracijos ir valdymo personalo išlaidos įtrauktos į bendrąsias sąnaudas, o su gamyba susijusių darbuotojų darbo užmokesčio išlaidos – gamybos savikainą.
Ypač dėmesingai auditorius turi tirti darbo apmokėjimo pirminius dokumentus. Dabar dažnai naudojamas “Mokėjimo už darbą žiniaraštis”. Tai vienkartinis dokumentas, skirtas nustatyti darbo užmokesčio sumą, kurią už darbo laikotarpį turi gauti darbuotojai. Auditorius turi patikrinti, ar teisingai užpildytos visos šios dokumento skiltys, ypač “išskaitymų” bei “mokėtinų atlyginimų”. “Išskaitymų” skiltyje turi būti fiksuojami visi išskaitymai iš apskaičiuoto atlyginimo (pajamų mokestis, socialinis draudimas, avansinis darbo užmokesčio mokėjimas), “mokėtinų atlyginimų” skiltyje turi būti nurodoma galutinė pinigų suma, kurią turi gauti darbuotojai.
Dokumentų surašymo tvarkos tyrimas apie išdirbius, darbo laiką ir vėliau – apie darbo užmokesčio apskaičiavimą bei išmokėjimą parodo darbo silpnąsias vietas. Gautoji informacija parodo auditoriui, kaip įmonėje naudojamos lėšos, skirtos darbo užmokesčiui, ar gali būti pažeidimų. Toliau auditorius, turėdamas bendrą nuomonę, atlieka tokius kontrolės veiksmus, kurie atskleistų požymius, rodančius, kad galėjo būti konkretūs pažeidimai. Pirmiausiai išsiaiškinama, ar darbo užmokestis nebuvo išmokėtas už neatliktus, blogai atliktus arba ne visos apimties atliktus darbus.
Tikrinant vienetinį darbo apmokėjimą pirmiausia reikia patikrinti, ar dokumentai, kuriais remiantis apskaičiuojamas darbo užmokestis, sudaryti pagrįstai. Nustatoma, ar atliktų darbų apimtis atitinka pamainos išdirbio raportų, paskyrų, išdirbio apskaitos žiniaraščių ir kitų dokumentų duomenis. Taip galima išaiškinti savavališką priskaitytų sumų, atliktų darbų apimčių arba pagamintos produkcijos kiekio padidinimą, neatliktų darbų ir operacijų prirašymą arba pakartotiną anksčiau atliktų darbų įrašymą į dokumentus. Iš darbo užmokesčio priskaičiavimo žiniaraščių, asmeninių kortelių, algalapių galima nustatyti, kuriam darbuotojui buvo nepagrįstai priskaičiuoti ir išmokėti pinigai. Jeigu pasirodys, kad kuriam nors darbuotojui visa suma priskaičiuota ir išmokėta nepagrįstai, reikia tikrinti personalo skyriaus duomenis, - ar buvo toks asmuo priimtas į darbą.
Atrankos būdu patikrinama, ar teisingi atliktų darbų įkainiai. Jų padidinimas arba sumažinimas gali padidinti arba sumažinti darbuotojų darbo užmokestį ir sudaryti nepalankią psichologinę atmosferą kolektyve. Tam tikrą informaciją, leidžiančią manyti, kad esama tokių reiškinių, auditorius gali gauti kalbėdamasis su darbininkais, techniniu personalu ir tarnautojais pradėdamas auditą arba jo metu.
Kai kada padidinamos atliktų darbų apimtys, todėl nepagrįstai priskaičiuojamas ir išmokamas darbo užmokestis. Tokius pažeidimus galima atskleisti keliais būdais. Greičiausias ir patikimiausias – kontroliniai matavimai. Jais galima nustatyti, kokie darbai ir kokios jų apimtys neatliktos. Taip nustatoma, kam konkrečiai ir kokia suma nepagrįstai priskaičiuota ir išmokėta.
Bet kokie kontroliniai matavimai ne visada įmanomi. Kai kada sunku nustatyti darbų apimtis, ypač žemės, remonto ar kitų darbų, kurie audito metu niekuo nesiskiria nuo anksčiau padarytų darbų. Tokiu atveju darbų, atvaizduotų dokumentuose, apimčių padidinimą galima atskleisti patikrinus, ar sandėlyje buvo ir ar išduota medžiagų, atsarginių dalių ir kitų vertybių, reikalingų tikrinamiems darbams atlikti.
Auditorius turėtų įvertinti, ar teisingai įmonės vadovybė pasirenka darbo užmokesčio apskaičiavimo sistemą – laikinę ar vienetinę, kurioms darbuotojų kategorijoms jas taiko. Taikant laikinę apmokėjimo sistemą darbuotojui nerūpės pagaminti kuo daugiau produkcijos, nes jam mokama už įmonėje dirbtą laiką, kurį jis gali praleisti neproduktyviai. Įdiegus vienetinę apmokėjimo sistemą, paprastai prastovų problema būna išspręsta, tačiau iškyla daug svarbesnė problema – kokybės klausimas. Darbininkas žinodamas, kad jo darbo užmokestis priklauso nuo pagamintų gaminių skaičiaus, stengsis pagaminti jų kuo daugiau, nepaisydamas kokybės.
Kontroliuoti ir prognozuoti darbo užmokesčio išlaidas nėra lengva. Taikant laikinę darbo apmokėjimo sistemą įmanoma numatyti būsimas darbo išlaidas maždaug vieneriems metams ir reguliuoti jų bendrą sumą. Tuo tarpu taikant vienetinę apmokėjimo sistemą darbo užmokesčio sumos gali smarkiai keistis. Jų didį gali reguliuoti tokie veiksniai kaip naujų technologijų ir darbo organizavimo formų diegimas, konkuruojančių įmonių darbo apmokėjimo tarifų keitimai, infliacijos lygis ir kt.
§         Bendrosios išlaidos. Prie bendrųjų (paskirstomųjų) išlaidų priskiriamos išlaidos, netiesiogiai susijusios su produkcijos gamyba ar paslaugų teikimu. Didžiausią lyginamąjį svorį sudaro šie bendrųjų išlaidų straipsniai:
1)      pagalbinės žaliavos ir medžiagos – tai gaminant produkciją sunaudotos žaliavos ir medžiagos, kurios siejasi su gamyba, bet į gaminio sudėtį tiesiogiai neįeina, arba sudarydamos gaminio dalį nėra tokios reikšmingos, kad galėtų būti priskirtos prie pagrindinių;
2)      netiesioginio darbo išlaidos – tai tiesiogiai su produkcijos gamyba nesusijusių, bet sudarančių sąlygas gamybai vykti darbuotojų darbo užmokesčio ir socialinio draudimo, apskaičiuoto nuo šio užmokesčio, sumos;
3)      tiesioginėms išlaidoms nepriskirtinos kitų įmonių ir asmenų paslaugos;
4)      kitos paskirstomosios išlaidos, kurių neįmanoma arba ekonomiškai netikslinga priskirti prie tiesioginių (nusidėvėjimas, palūkanos, draudimas, nuoma, įrenginių priežiūra, remontas ir kt.).
Atlikti bendrųjų išlaidų auditą – gana sudėtinga, nes jos apskaitomos įvairiuose pirminiuose ir suvestiniuose dokumentuose. Kita svarbi priežastis, apsunkinanti bendrųjų išlaidų auditą, - jų įvairiarūšiškumas ir skirtinga reakcija į gamybos apimties pasikeitimą. Jos kaip ir tiesioginės išlaidos skirstomos į pastovias ir kintamas.
Atliekant bendrųjų išlaidų auditą tikslinga išskirti dvi jų audito kryptis:
1)      bendrųjų išlaidų normų nustatymo tikrinimas ir jų palyginimas su faktinėmis išlaidomis;
2)      bendrųjų išlaidų paskirstymo produktams arba kitiems kalkuliavimo objektams tikrinimas.
Auditorius, tikrindamas bendrųjų išlaidų normų nustatymo teisingumą, turi įsitikinti, ar tinkamai buvo pasirinkta šių išlaidų normų nustatymo bazė, ar ji tiesiogiai siejasi su bendrosiomis išlaidomis. Po to auditorius turi palyginti faktines bendrąsias išlaidas su sąmatinėmis, nustatyti ne tik bendrą nukrypimo sumą, bet ir išsiaiškinti nukrypimo priežastis.
Tikrindamas bendrųjų išlaidų paskirstymą produkcijai arba kitiems kalkuliavimo objektams auditorius pirmiausia turi išsiaiškinti, kokiais kriterijais remiantis įmonėje skirstomos lėšos. Dažniausiai naudojamas priežasties ir padarinio kriterijus, t.y., kai nustatomi ryšiai tarp kalkuliavimo objektų ir tam tikrų bendrųjų išlaidų straipsnių. Naudojant šį kriterijų galima parinkti įvairias bendrųjų išlaidų paskirstymo bazes. Auditorius turėtų patikrinti, ar įmonėje parengta bendrųjų išlaidų nomenklatūra, ar parinktos išlaidų paskirstymo bazės. Be to, jis turi įsitikinti, ar tam tikras bendrųjų išlaidų straipsnis turi priežastinį ryšį su pasirinkta paskirstymo baze, pavyzdžiui, su tokiomis bazėmis kaip tiesioginės darbo išlaidos, tiesioginės materialinės išlaidos, darbuotojų skaičius, mašinų valandų skaičius, žmogaus valandų skaičius, pagamintos produkcijos vienetai ir kt. Auditorius turėtų patikrinti, kaip vienos ar kitos bendrųjų išlaidų paskirstymo bazės naudojimas veikia konkrečių gaminių ar kitų kalkuliavimo objektų savikainą. Be to, jam reikia atsakyti į klausimą, ar yra galimybių paprastinti bendrųjų išlaidų paskirstymo techniką, ar turima priemonių skirstymo proceso darbo imlumui sumažinti.
Sąnaudų pripažinimo auditas
Auditorius, atlikdamas sąnaudų auditą, privalo vadovautis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993m. spalio 27d. nutarimu Nr. 804 patvirtinta sąnaudų pripažinimo apskaitoje tvarka bei nuo 2004m. įsigaliosiančiais Verslo apskaitos standartais, konkrečiai – 11-tuoju standartu, nustatančiu ataskaitinio laikotarpio pardavimo savikainos ir veiklos sąnaudų pripažinimo, apskaitos ir atskleidimo finansinėje atskaitomybėje tvarką. Šie abu dokumentai nustato, kad visos per ataskaitinį laikotarpį padarytos sąnaudos pajamoms uždirbti privalo būti registruotos apskaitoje bei pateiktos metinėje finansinėje atskaitomybėje, parengtoje pagal įmonės tęsiamos veiklos bei sąnaudų kaupimo principus.
Kaip jau buvo minėta, sąnaudomis laikoma išlaidų dalis, sunaudota pajamoms uždirbti. Todėl vienas iš pagrindinių auditoriaus uždavinių – nustatyti, ar yra sąnaudų ryšys su ataskaitinio laikotarpio pajamomis ir apskritai su to laikotarpio veikla.
Pripažįstant sąnaudas apskaitoje laikomasi palyginimo principo: ataskaitinio laikotarpio pajamos turi būti lyginamos su sąnaudomis, kurios buvo patirtos uždirbant tas pajamas. Sąnaudos pasireiškia pinigų išleidimu, turto ir paslaugų sunaudojimu arba skolų atsiradimu, kurie gali būti patikimai išmatuoti ir yra susiję su parduota produkcija ar paslaugomis. Taigi sąnaudos apskaitoje pripažįstamos, kai pelno sumažėjimas yra susijęs su turto sumažėjimu ar įsipareigojimų padidėjimu. Tai reiškia, kad sąnaudos pripažįstamos tuo pat metu, kaip ir įsipareigojimų padidėjimas ar turto sumažėjimas, susijęs su to paties laikotarpio pajamų gavimu. Tačiau reikia turėti omenyje, kad sąnaudos apskaitoje pripažįstamos ne tuo metu, kai išmokami pinigai ar atsiranda skolos, bet kai prekė ar paslaugos padidina įmonės pajamas, neatsižvelgiant į pinigų išleidimo laiką. Taigi sąnaudų pripažinimas tiesiogiai susijęs su pajamų pripažinimu. Todėl įvairūs išlaidų straipsniai, sudarantys parduotos produkcijos savikainą, yra pripažįstami kaip sąnaudos tik tuo metu, kai ta produkcija yra parduodama. Vadinasi, sąnaudomis tampa tik ta išlaidų dalis, kuri davė pajamų per ataskaitinį laikotarpį.
Deja, praktikoje ne visos sąnaudos yra tiesiogiai ir aiškiai susijusios su pajamomis. Kai kuriais atvejais sunku, o kartais is viso neįmanoma nustatyti jų sąryšio.
Auditorius turi žinoti, kad turto išlaidos, nesusijusios su ataskaitinio laikotarpio pajamų uždirbimu, bet skirtos šioms pajamoms uždirbti kitais ataskaitiniais laikotarpiais, apskaitoje turi būti įregistruojamos, metinėje finansinėje atskaitomybėje pateikiamos kaip turtas, tiksliau – kaip turto formos pakitimas. O tai reiškia, jog tokiu atveju apskaitoje turi būti naudojami netiesioginiai sąnaudų pripažinimo bei jų registravimo būdai, t.y. sąnaudos parodomos kaip materialaus turto nusidėvėjimas arba nematerialaus turto amortizacija.
Tuo atveju, kai išlaidų neįmanoma susieti su pajamomis ir jos neduos pajamų ateinančiais laikotarpiais, kitaip tariant, apskaitoje jos negali būti traktuojamos kaip ataskaitinio laikotarpio išlaidos, duosiančias pajamas vėlesniaisiais laikotarpiais, jos nedelsiant pripažįstamos kaip sąnaudos. Jas sudaro bendrosios, administracinės ir pardavimo sąnaudos. Taigi sąnaudos, patirtos per laikotarpį, išskiriamos į dvi grupes: parduotos produkcijos savikainą, į kurią įeina pirkimo, atsivežimo ir kitos sąnaudos, bei veiklos sąnaudos, į kurias įeina administracijos atlyginimai, pardavimo ir kitos sąnaudos.
Taigi auditorius turi gerai išstudijuoti visus sąnaudų pripažinimo atvejus ir patikrinti, ar įmonėje jų buvo laikomasi.
Sąnaudų dydžio nustatymas
Sąnaudos turėtų būti patikimai įvertintos tikrąja verte. Daugeliu atveju atsiskaitymai vykdomi grynaisiais pinigais arba jų ekvivalentais, todėl sąnaudų dydis įvertinamas sumokėta arba mokėtina grynųjų pinigų arba jų ekvivalentų suma (neįskaitant į ją atgautino PVM). Tačiau kai kuriais atvejais tikroji vertė nustatoma kitaip. Pavyzdžiui, prekes perkant skolon, kai numatytas ilgas atsiskaitymo laikotarpis be palūkanų. Tokiu atveju sąnaudų tikroji vertė apskaičiuojama diskontuojant atsiskaitymo sumą rinkos palūkanų norma. Skirtumas turi būti pripažįstamas finansinės veiklos sąnaudomis.
Mainų atveju sąnaudos nustatomos atsižvelgiant į gaunamų paslaugų tikrąją vertę.
    
 Pardavimo savikaina
Auditorius turi nustatyti, ar teisingai apskaičiuota produkcijos pardavimo savikaina. Pardavimo savikainos straipsnį sudaro per ataskaitinį ir ankstesnius laikotarpius patirtos išlaidos, tenkančios per ataskaitinį laikotarpį suteiktoms paslaugoms bei parduotoms prekėms. Į šį straipsnį turi būti įskaitoma tik ta išlaidų dalis, kuri susijusi su paslaugomis, produkcija ir prekėmis, parduotomis per ataskaitinį laikotarpį.
Pardavimo savikainą sudaro paslaugų teikimo sąnaudos, perparduotų prekių ir parduotos produkcijos savikaina.
Paslaugų teikimo sąnaudos
Paslaugų teikimo sąnaudos turi būti pripažįstamos, registruojamos apskaitoje ir pateikiamos finansinėje atskaitomybėje tą patį ataskaitinį laikotarpį, kurį buvo pripažintos pajamos už suteiktas paslaugas.
Paslaugų teikimo sąnaudos apima teikiant paslaugas sunaudotas žaliavas, medžiagas, komplektuojamuosius gaminius bei kitą trumpalaikį turtą, darbo užmokesčio sąnaudas, teikiant paslaugas naudojamo ilgalaikio turto nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudas, trečiųjų asmenų suteiktų paslaugų ir panašias sąnaudas.
Finansinėje atskaitomybėje turi būti pateikiama paslaugų teikimo grynoji savikaina, t.y. ji turi būti sumažinta faktiškai įvykusiais sunaudotų atsargų nukainojimais bei gautomis nuolaidomis. Į paslaugų savikainą taip pat neįeina įmonės, PVM mokėtojos, sumokėtas pridėtinės vertės mokestis, išskyrus tuos atvejus, kai šis mokestis negrąžintinas.
Parduotos produkcijos savikaina
Ypač auditorius turi atsižvelgti į parduotų prekių savikainos rodiklį, kuris visada turi būti siejamas su ataskaitiniu laikotarpiu parduota produkcija ir suteiktomis paslaugomis. Parduotos produkcijos savikaina turi būti pripažįstama, registruojama apskaitoje ir pateikiama finansinėje atskaitomybėje tą patį ataskaitinį laikotarpį, kai pagaminta produkcija yra parduota ir kai pajamų suma gali būti patikimai įvertinta.
Parduotos produkcijos savikaina nustatoma taikant tuos pačius apskaičiavimo (nuolat ar periodiškai) ir įkainojimo (FIFO, LIFO, vidurkių, konkrečių kainų ar kitus) būdus, kurie taikomi pagamintos produkcijos atsargų apskaitai. Prekybos įmonių parduotų prekių savikainą sudaro prekių, parduotų per ataskaitinį laikotarpį (taip pat perparduoto nekilnojamojo turto), įsigijimo išlaidos, įskaitant ir jų atsigabenimo bei kitas parengimo išlaidas. Jeigu atsigabenimo išlaidos sudaro nedidelę parduotų prekių savikainos dalį, visas tam tikro ataskaitinio laikotarpio prekių atsigabenimo išlaidas leidžiama įskaityti į to laikotarpio parduotų prekių savikainą nepriklausomai nuo to, ar buvo parduotos atsigabentos prekės, ar ne.
Auditoriui reikia įsitikinti, ar tikrai į šį rodiklį buvo įskaityta tik ta išlaidų dalis, kuri buvo padaryta per ataskaitinį laikotarpį parduotai produkcijai pagaminti ar paslaugoms suteikti. Jis taip pat turi žinoti, kad šios išlaidos pripažįstamos sąnaudomis, įregistruojamos apskaitoje ir nurodomos pelno (nuostolio) ataskaitoje ne tuo metu, kai išleidžiami pinigai ištekliams, bet kai produkcija ar paslaugos (kurioms gaminti ar teikti buvo sunaudoti šie ištekliai) yra parduodamos, t.y. padidina įmonės pajamas.
Taip pat auditorius turi patikrinti, ar į parduotų prekių savikainą nebuvo įskaitytas įmonės mokamas pridėtinės vertės mokestis.
Iš parduotų prekių savikainos turi būti atimtos visos prekybos nuolaidos (diskontai), kuriomis įmonė pasinaudojo pirkdama materialines vertybes. Jeigu numatoma pasinaudoti šiomis nuolaidomis ateityje, apskaičiuota jų suma taip pat turi būti atimta iš atitinkamo sąnaudų straipsnio.
Jeigu įmonė sudaro pirktų prekių grąžinimo ir nukainojimo atidėjimą, jo suma atimama iš parduotų prekių savikainos rodiklio.
Perparduotų prekių savikaina
Perparduotų prekių savikaina turi būti pripažįstama, registruojama apskaitoje ir pateikiama finansinėje atskaitomybėje tą patį ataskaitinį laikotarpį, kai parduoti skirtos prekės yra parduotos ir kai pajamų suma gali būti patikimai įvertinta.
Perparduotų prekių savikaina nustatoma taikant tuos pačius apskaičiavimo (nuolat ar periodiškai) ir įkainojimo (FIFO, LIFO, vidurkių, konkrečių kainų ar kitus) būdus, kurie taikomi perparduoti skirtų prekių atsargų apskaitai.
Jei sumos yra nereikšmingos, prekių gabenimo, sandėliavimo ir kitos išlaidos gali būti pripažįstamos sąnaudomis (parduotų prekių savikaina) tą patį laikotarpį, kurį jos buvo patirtos.
Veiklos sąnaudos
Išlaidos, susijusios su visa tipine įmonės veikla per ataskaitinį laikotarpį nepriklausomai nuo parduotų prekių kiekio ir nepriskiriamos prie finansinės ir investicinės veiklos sąnaudų ar netekimų, turi būti traktuojamos kaip veiklos sąnaudos ir nurodytos pelno (nuostolio) atskaitos atskirame straipsnyje. Į pagamintos ir parduotos per ataskaitinį laikotarpį produkcijos savikainos rodiklį neįskaitomos produkcijos pardavimo, bendrosios ir administracinės išlaidos, patirtos per ataskaitinį laikotarpį. Visos šios išlaidos laikomos ataskaitinio laikotarpio veiklos sąnaudomis ir yra nurodomos to paties laikotarpio pelno ataskaitos atitinkamuose straipsniuose.
Pardavimo sąnaudos
Pardavimo sąnaudos – ataskaitinio laikotarpio veiklos sąnaudų dalis, susijusi su prekių pardavimu per ataskaitinį laikotarpį. Pardavimo sąnaudoms priskiriamos prekybos patalpų nuomos ir eksploatavimo išlaidos, pagamintų prekių sandėliavimo išlaidos, komisiniai mokesčiai pardavėjams, prekybos darbuotojų darbo užmokestis ir socialinis draudimas, paslaugų bei prekių reklamos išlaidos ir kitos su ataskaitinio laikotarpio pardavimais susijusios sąnaudos.
Pardavimo sąnaudos turi būti pripažįstamos, registruojamos apskaitoje ir pateikiamos finansinėje atskaitomybėje tą patį ataskaitinį laikotarpį, kada jos buvo patirtos.
Bendrosios ir administracinės sąnaudos
Bendrosios ir administracinės sąnaudos – ataskaitinio laikotarpio veiklos sąnaudų dalis, susijusi su įmonės tipine veikla, sudarančia sąlygas ataskaitinio laikotarpio pajamoms uždirbti. Paprastai šių sąnaudų dydis nėra susijęs su pardavimų apimtimi.
Bendrosios ir administracinės sąnaudos turi būti pripažįstamos, registruojamos apskaitoje ir pateikiamos finansinėje atskaitomybėje tą patį ataskaitinį laikotarpį, kai jos buvo patirtos.
Bendrosioms ir administracinėms sąnaudoms priskiriamos, pavyzdžiui, tokios per ataskaitinį laikotarpį patirtos išlaidos: administracinių ir bendro naudojimo patalpų išlaikymas, nuoma ar nusidėvėjimas, įmonės reprezentavimo išlaidos, įvairūs, išskyrus pelno, mokesčiai (kelių, nekilnojamojo turto, akcizų, neįtrauktas į atskaitą ir nesusigrąžinamas PVM ir pan.), susiję su tipine veikla, įmonės ir jos padalinių valdymo ir aptarnavimo personalo darbo užmokestis ir socialinis draudimas, baudos už netinkamą sutarčių vykdymą ar netinkamą produkcijos kokybę, abejotinų skolų sąnaudos ir kitos su tipine įmonės veikla susijusios išlaidos, patirtos per ataskaitinį laikotarpį. Prie bendrųjų ir administracinių sąnaudų priskirtinos ir ataskaitinio laikotarpio pabaigoje formuojamos atidėjimų sąnaudos, nebent jos pagal savo pobūdį ir prasmę turėtų būti priskiriamos pardavimo savikainai. Šios sąnaudos atspindi būsimųjų laikotarpių įsipareigojimus, susijusius su ataskaitinio laikotarpio pardavimo sandoriais bei įmonės veikla. Šie įsipareigojimai gali atsirasti, kai parduodant prekes numatoma galimybė jas grąžinti ar nukainoti arba kurį laiką atlikti jų garantinę priežiūrą ir kitais atvejais.
Kitos veiklos sąnaudos
Prie kitos veiklos sąnaudų priskirtinos visos tretiesiems asmenims sumokėtos arba sumokėtinos sumos, nesusijusios su pagrindine įmonės veikla, finansinės ir investicinės veiklos sąnaudomis ir netekimais, taip pat savos statybos sąnaudos.
Finansinės ir investicinės veiklos sąnaudos
Prie finansinės veiklos sąnaudų priskiriama valiutų kurso kitimo ir valiutų konversijos neigiama įtaka, sumokėtos ir mokėtinos (sukauptos) palūkanos, pirkėjų įsiskolinimų bei kitų skolų įmonei nurašyta (amortizuota) dalis, taip pat kitos su skolomis susijusios sąnaudos (baudos ir pan.) ir metinė dalis sąnaudų, susijusių su kapitalo padidėjimu ar sumažėjimu. Prie šių sąnaudų priskiriamos gautinų sumų diskontavimo sąnaudos, susijusios su išduotais vekseliais, išrašytomis sąskaitomis ir pan., taip pat faktoringo sąnaudos. Finansinės veiklos sąnaudos pripažįstamos tuo laikotarpiu, kuriuo jos patiriamos, nepriklausomai nuo pinigų išleidimo.
Prie investicinės veiklos sąnaudų priskiriama kitose įmonėse esančių investicijų vertės sumažėjimas, pagrįstas jų rinkos kainos sumažėjimu arba įmonių, į kurias buvo investuota, įvykusiu arba numatomu finansinės būklės pasikeitimu.